Daoizmas (arba taoizmas) užima kinų kultūroje ir gyvenime ne mažiau svarbią vietą negu konfucionizmas. Konfucionizmas buvo daugiau siejamas su oficialiąja kinų gyvenimo puse, pirmiausia padėdamas išryškinti ir realizuoti savo „dangiškąją“ prigimtį ritualizuotuose žmonių ryšiuose ir įtvirtindamas žmonijos santykį su šventybe – Dangumi aukščiausio valstybės simbolio – imperatoriaus asmenybėje. Daoizmas užpildė neoficialiąją, intymiąją gyvenimo pusę, įvairiais būdais kompensuodamas dvasinio patyrimo stoką, nurodydamas kelius į asmeninį tiesioginį šventybės išgyvenimą arba jos atvėrimą sau. Daoizmas Kinijoje atliko ne tik egzistencialistinę religijos funkciją, padėjo spręsti bene svarbiausią gyvenimo ir mirties, amžinojo gyvenimo problemą. Jis atliko ir ekologinės etikos bei estetikos funkcijas, ugdė jautrumą bei pagarbą gamtai, laikomai aukščiausio būties absoliuto ir šventybės Dao buveine bei jo galios (de) raiška.
Daoizmas išmokė žiūrėti į pavienį žmogų ar daiktą kaip į visą pasaulį, t.y. visuotinio Dao įkūnijimą bei konkrečią nuorodą į jį, o į pasaulį kaip į žmogų – savą ir kartu iki galo neperprantamą, nedalomą organizmą. Šis požiūris ryškėjo ne tik daoistų pamėgtoje peizažinėje tapyboje, bene subtiliausiai padedančioje integruotis į Dao stichiją, todėl skatinančioje laikyti tapybos procesą sakraliu gamtos pagerbimo aktu, o tapybos ritinėlį – ikona, sakraliu menu. Jis atsispindi ir daoistiniame „vėjų ir vandenų“ (fengshui) ekomene, ir alchemijoje, kurie persmelkti esmine mikro- ir makrokosmo funkcinio tapatumo, visų daiktų vienybės idėja. Taigi daoizmas susieja visą organišką ir neorganišką pasaulį į gyvybinės energijos (qi) sklaidos lauką, pagrindiniu žmogaus veikos principu laikydamas neveikimą (wuwei) – nekenkimą sau ir kitiems, t.y. nesikišimą į kitų gyvenimą bei pagarbą gyvybei, žmogaus ir gamtos vienybės puoselėjimą.
Daoistai kinų visuomenėje buvo laikomi magais, pranašais, kūno ir sielos gydytojais, savotiškais žmonių ir dvasių pasaulio
tarpininkais. Taip pat jie buvo patys aktyviausi meno – poezijos, muzikos, kaligrafijos, tapybos, sodų aranžavimo – puoselėtojai, suvokė jį kaip žmogaus ir gamtos darnos įprasminimo, universalių būties principų perteikimo, dieviškos ir dvasinės tikrovės patyrimo būdą, padedantį palaikyti energetinį dvasinį daiktų ryšį.
Daoizmas kilo I tūkst. pr. Kr. viduryje iš ankstyvųjų religinės praktikos formų (šamanizmo, magijos), o nuo pirmųjų m. e. amžių pradėjo skaidytis į įvairius organizacinius darinius. Šiai pasaulėžiūrai būdingi tam tikri išskiriantys ją iš kitų pasaulio religijų/filosofijų savitumai:
- Doktrinos amorfiškumas ir neorganizuotumas: daoizmas neturėjo vieno istorinio pradininko, vieningos susistemintos religinės doktrinos ir vieningos bažnyčios. Jis buvo suskilęs į daugybę sektų, turinčių savus ritualus, šventikų luomą. Daoizmo mokytojai grindė savo mokymą vieno kurio nors veikalo idėjomis. Šis bruožas ir padėjo daoizmui įsismelkti į visas gyvenimo sritis, tapti kinų gyvenimo menu;
- Universalumas ir tolerantiškumas: daoizmas kaip nacionalinė religija tam tikrais istoriniais momentais būdavo pasitelkiamas lyg „idealoginis“ ramstis kovoje su svetimšaliais.
- Elitariškumas ir ezoteriškumas: daoizmo atstovai nebuvo linkę viešai skleisti savo religinių tiesų, o veikiau slėpė jas nuo nepašvęstųjų. Jos buvo perduodamos tiesiogiai iš mokytojo mokiniui, neleidžiant pašaliniams dalyvauti svarbiausiose religinėse apeigose. Pagrindinio ir vienintelio daoistinio veikalų rinkinio „Dao lobybe“ („Daozang“) 1488 veikalų didžiąją dalį sudaro įvairios ezoterinės diagramos, gyvybinės energijos aktyvinimo schemos ir palankumo simboliai, kurie ilgą laiką buvo įslaptinti ir tik dabar pradėti traukti į dienos šviesą. Daoistų elitariškumas – tai ypatingas dvasingumo ir kūniškumo, aukščiausios išminties („nežinojimo“) ir pirminio paprastumo („žinojimo“), sakralaus ir kasdieninio žemiško gyvenimo derinimo būdas, kurį daoistai vadina „buvimu centre ir ėjimu dviem keliais iš karto“. Šią nuostatą geriausiai įkūnija tobulas žmogus – šviesiausias išminčius (shengren), vadinamas „išminčiumi viduje ir valdovu išorėje“. Toks žmogus geba būti „tiesus viduje ir lankstus išorėje“, t.y. išsaugoti vidinę ramybę ir tyrumą bet kokiose gyvenimo situacijose. Tikriau, toks žmogus geba „pasiekęs ribą nesustoti, bet eiti toliau“, atba „pranokęs šventumą grįžti į žemiškumą“ ir puoselėti savo didžiąją tiesą kasdieninio gyvenimo šurmuly, neparodydamas žmonėms savo nepaprastumo ir dvasinio pranašumo;
- Polimorfiškumas: daoizmas yra prieštaringa ir kartu vieninga filosofinė tradicija, kuri veikė ne vien kinų meninių-estetinių principų formavimąsi, gamtos mokslų atradimus ir mokslų raidą (farmakologiją, mediciną), bet sukurė unikalią psichofizinės saviugdos metodiką, kurios veiksmingumas šiandien suprantamas jau ir Vakaruose.
Bene svarbiausia daoizmo mokymo problema – gyvenimo ir mirties kaita, jų sutaikymas. Jos sprendimas skatino ieškoti įvairių gyvybingumo puoselėjimo ir nemirtingumo siekimo būdų. Ši problema užima išskirtinę vietą dviejuose ankstyvuosiuose svarbiausiuose filosofiniuose veikaluose – „Laodzi“ („Daodejing“) ir „Zhuangzi“, kurių idėjos paveikė religinę praktiką bei kontempliatyviąją meninę tradiciją, kūrybos ir estetikos principus.
Gyvenimo ir mirties, nemirtingumo įgijimo problema nukreipia į svarbiausia daoistų ir visos kinų kultūros sąvoką Dao, kuris daoizme tapo tikrosios amžinosios būties simboliu, tobuliausios dvasinės tikrovės apibūdinimu. Daoistams visas pasaulis yra Dao. Kitaip tariant, iš tikrųjų egzistuoja tik Dao, kuris visa gimdo ir nieko nevaldo, kartu visa nepastebimai valdydamas, t.y. leisdamas daiktams vystytis patiems iš savęs, kaip ir jis pats. Toks Dao visur esamumas, visa persmelkiamumas ir visa aprėptumas atsispindi ir jo prasmės universalume. Tiesioginė, pažodinė Dao reikšmė – kelias – nuolatinė kaita, judėjimas, skatinantis neprisirišti nei prie savęs, savo minčių ir jausmų, nei prie pasaulio ir daiktų. Įvairiuose kontekstuose šis heroglifas reiškia metodą, dėsnį, mokymą, tiesą, teisingumą, būdą, kryptį, moralę, implikuodamas žinojimo ir veikimo vienybę. Taigi jis nusako visus svarbiausius žmogaus ir pasaulio gyvenimo lygmenis, svarbiausias vertybes ir principus, būdamas ir kosminis absoliutas, šventybė, ir visuotinės bei individualios būties reguliuotojas, ir tapsmo-būties procesas.
Dao absoliutumą ir sakralumą bene geriausiai perteikia šie Laozi žodžiai: „Žmogus seka žeme, žemė – Dangumi, Dangus – Dao, o Dao – pats savimi“. Jis yra visa ko viršūnė ir šaknis, visur esantis ir visa valdantis, tačiau apverčiantis aukštyn kojom bet kokią hierarchiją. Jis gali būti ir aukštesnis, ir žemesnis už Dangų, i lygus jam, nes jis susilieja su visais daiktais. Kitaip negu konfucionistų teisingasis Dangus, jis yra nešališkas – nei humaniškas, nei teisingas, o tiesiog leidžiantis daiktams būti tokiems, kokie jie yra.
Dao sticihija – nebūties ir būties, tuštumos ir pilnatvės susitikimas, arba perėjimas, leidžiantis pajusti jo pastovumą (amžinumą) ir permainingumą. Iš čia kyla visas Dao paradoksalumas ir juokingumas, paverčiantis jo siekimą nelyg šešėlio vaikymusi: vos manaisi jį sugavęs, jis tą pačią akimirką išslysta. Štai kodėl Dao laikomas slepiančiu šviesą savyje, pasineriančiu į dulkes, šviesumu panėšėdamas į tamsumą, veržlumu – į vangumą; glotnumu atrodydamas grublėtas, skambumu – tylus, akivaizdumu – nematomas.
Balansuodamas tarp būties ir nebūties, jis tampa savotiška pasaulio riba – Didžiąja riba (Taiji), įdaiktinančia daiktus ir padedančia virsti jiems grynu dvasingumu, kuris leidžia susilieti su jo nebūtiškumo amžinybe.
Grįžimas į ištakas – tai grįžimas į save, gilinimasis į save, savo vidų arba visų chaoso skylių uždarymas, kuris Laozi vadinamas savo „landų užkaišymu“, „vartų užkėlimu“ arba apsiribojimu nuo išorinių dirgiklių. „Zhuangzi“ tokia saviugda vadinama „širdies apvalymu“, laikant tikrai ausylu ir akylu ne tą, kuris geba girdėti ir matyti kitus, bet tą, kuris geba įsiklausyti ir įsižiūrėti į save – klausytis ne širdimi, o gyvybine energija, kurios tuštumas kaip tik ir padeda atliepti daiktams. Tačiau tai ne praprastas žvilgsnio nukreipimas į save, bet jo sutelkimas į širdį ir jos centrą, sutapatinimas su savim ir savistaba. Tai tuštumos savo širdies centre atvėrimas, panaikinantis ribas tarp savęs ir savo regėjimo, taigi padedantis atsiverti visam pasauliui. Tai ir yra paties natūraliausio natūralumo būsena, kuri padeda pamiršti ne tik save, bet ir patį pamiršimą. Tuomet išskaistinta širdis paverčiama veidrodžiu, kuriame atsispindi visas pasaulis.
Širdies ugdymas arba išskaistinimas reiškia ne jutimų atsisakymą, bet jų išgryninimą, sutelkimą į vieną, nedalomą ir tiesioginę kūno ir dvasios pasaulio pagavą. Žmogus turi priimti save tokį, koks jis yra – su kūnu ir dvasia, o ne apsimesti, jog kažkuri jo dalis neegzistuoja. Būtent tokia nuostata gali būti visaverčio žmogaus tobulėjimo sąlyga, o visų jutimų sutelkimas bei išgryninimas – pačių subtiliausių pasaulio ir būties niuansų pajautimo sąlyga.
Todėl atsiribojimas nuo išorės dirgiklių kartu tampa jautrumo patiems subtiliausiems dirgikliams ugdymui. Jis atskleidžia vieną svarbiausių daoizmo pasaulėvokos bruožų, ypač būdingų sakraliajam daoistų menui tapybai – minimalizmą , t.y. gebėjimą viename regėti visumą, atskirame daikte – visą pasaulį, juodos ir baltos spalvų derinyje – visų spalvų margumyną, regimame pavidale, faktiškoje tikrovėje – jos galimybę, dvasinę absoliučią tikrovę, priklausančią amžinojo ir iki galo neišreiškiamo Dao nebūties gelmei. Štai kodėl daoistai mokėjo džiaugtis kiekvienu daiktu ir kartu prie jo neprisirišti – jis tebuvo nuoroda į absoliučią, nedalomą chaotinę tikrovę – Dao. Lygiai taip pat suvokiamas ir žmogus: tai gyvybinės energijos sutelktis, turinti neišsemiamą galią (de). Nuo gebėjimo ją realizuoti arba išskaidyti save kosmose ir priklausė žmogaus vertė, kuri šitaip save realizuojant tampa nebesvarbi, nes išnyksta skirtumas tarp žmogaus ir nežmogaus pasaulio, tarp absoliuto ir jo raiškos, t.y. Dao ir de. Tą gal ir norėjo pasakyti Laozi, teigdamas, jog „pažinęs motinos artumą, jos vaikus pažinsi, o jos vaikus pažinęs, motinos sergėti sugrįši“.
Parengta pagal „Religijų istorijos antologija, III dalis“ knygą.