Vudango Ruduo

Aut. RAMŪNAS BOGDANAS

Traukiniu iš Pekino pasiekti Kinijos vidurį trunka apie dvidešimt valandų. Stotis vadinasi Vudango kalnas (Wudangshan), tačiau aplink kalnų nesimato. Vien tipiškos visai Kinijai apmusijusios dviaukštės dėžutės, kurių pirmuose aukštuose kažkas gaminama, parduodama ar taisoma. 

Antri aukštai skirti miegoti. Eiliniams gyventojams visai neįdomu, kiek tokių statinių čia yra: gal 20 000, sako vienas. Kitam atrodo, kad 200 000. Kinai labai praktiški žmonės, ir toks klausimas jiems beprasmis, nes atsakymas nieko nekeičia. Geriau 20 juanių (8 Lt) – ir per pusvalandį automobiliu nuveža iki Vudango vartų. Visur kalbama ir rašoma apie kalną, o labiau nepasidomėjęs tik prie vartų sužinos, kad iš tikrųjų tai kalnynas. Į jį tėra vienas kelias, jis paskui vidury kalnų išsišakoja, tad Vudango kelių schema labai paprasta, Y formos. Į ten įleidžiamas tik aptarnaujantis transportas, o visi atvykstantys turi persėsti į žalios spalvos autobusus, jie kursuoja kas keliolika minučių. Po truputį kelias kyla aukštyn, autobusas persirita per pirmą gūbrį, kuris dengė visą keliautojo laukiantį grožį. Dingsta už nugaros buvusi lyguma, ir priešais atsiveria nesibaigiančios kalnų virtinės.

Be dievų

Tūkstantmetė Kinijos civilizacija remiasi trimis religijomis: daoizmu, konfucianizmu ir budizmu. Pastarasis atkeliavo iš Indijos ir Tibeto II a., vystėsi įgaudamas kiniškų bruožų, tuomet buvo pavadintas čanbudizmu, vėliau jis įsigalėjo Korėjoje ir Japonijoje kaip dzenbudizmas. Konfucianizmą net sunku pavadinti religija, tačiau jis turi savo ritualus ir šventyklas. Šis tikėjimas vadinamas VI a. pr. Kr. gyvenusio mąstytojo Konfucijaus vardu. Daoizmo pagrindinis tekstas irgi yra filosofinis traktatas, priskiriamas VI a. pr. Kr. gyvenusiam Laodzi. Iki šiol gyva legen

Nors skirtingais laikotarpiais pasitaikydavę kovų dėl geresnės vietos po imperatoriaus saule, visos trys religijos Kinijoje egzistavo lygiagrečiai, pasiskirsčiusios globojamomis sritimis. Budizmas rūpinosi žmogaus pomirtiniu gyvenimu, jo dvasios ruošimu naujam gimimui, laidojimo apeigomis. Konfucianizmas buvo kasdienio gyvenimo palydovas, nes apibrėžė santykius šeimoje, ryšius su mirusiais protėviais, reguliavo visą socialinį gyvenimą ir etiką. O visa sfera, susijusi su mįslingais racionaliai nepaaiškinamais reiškiniais, mistika, magija, prietarais, buvo siejama su daoizmu.

Daoizmo pradininku laikomas Laodzi mokė savojo gyvenimo supratimo žodžiu, kol jo mokytiniai nepriprašė užrašyti savo minčių. Išdėstęs jas kaip prašytas, Laodzi sėdo ant buivolo ir iškeliavo į vakarus. Sutiktam pasienio užkardos vadui jis atidavė ritinėlį ir amžiams išnyko Himalajų link. Tai buvo „ Knyga apie dao ir de“, joje į 5000 hieroglifų sutilpo mokymas apie Kelią ir Galią. Dao paprastai verčiama kaip „kelias“, tačiau pirmomis savo veikalo eilutėmis Laodzi pasakė: „ Dao, pasakytas žodžiais, nebebūtų begalinis Dao. Ištartas vardas nebebūtų begalinis vardas. Nebuvimas yra dangaus ir žemės pradžių pradžia, buvi

da, kad Konfucijus yra jį aplankęs pasišnekėti. Įdomu, kad Indijos princas Sidharta, tapęs Buda, irgi gyveno tame pačiame VI a. pr. Kr. O Graikijoje tuo pat metu vienas didžiausių antikos filosofų Heraklitas mąstė apie nuolatinį pasaulio virsmą ir paliko žinią apie tai, kad du kartus į tą pačią upę neįbrisi.

mas – visko esamo ištakos.“ (Šita ir kitos citatos iš Dalios Švambarytės vertimo iš senosios kinų kalbos.)

Seniausia šios knygos kopija datuojama IV a. pr. Kr., ji rasta kapavietėje netoli Vudango. Tačiau mintys, kurias dėsto Laodzi, turi sąšaukų su dar senesne „Permainų knyga“, kuri įtraukta į konfucianizmo kanoninių tekstų sąrašą. Savo ruožtu tokios svarbios „Permainų knygos“ mintys kaip mokymas apie bagua nukelia mus dar toliau į senovę, į „Kalnų ir jūrų sąvadą“, kuriame aštuonių trigramų (bagua) sukūrimas priskiriamas legendiniam imperatoriui Fusi (3000 m. pr. Kr.). Bagua yra dabartinėje Pietų Korėjos vėliavoje.

Daoizmo ištakos yra neįžvelgiamoje praeityje, tačiau kaip religija šis mokymas buvo suformuluotas 142 m. Nuo tada iki Tangų dinastijos (618–906 m.) buvo kanonizuojami ritualai, tekstai, apibrėžta daugelis praktikų. Maždaug tuo laiku Kinijoje plito ir formavosi budizmas, ir abi religijos keitėsi idėjomis. Ir šiandien neįgudusiai akiai sunku atskirti, kuriai religijai priklauso šventykla. Dao šventyklos įėjimą saugo antropomorfizuoti baltas tigras ir juodas drakonas, budistų – du arba keturi dangaus karaliai. Dao trejybė: Nefritinis tyrumas, Aukštesnis tyrumas ir Didysis tyrumas; budistai lenkiasi savo trejybei: praeities, dabarties ir ateities Budai.

Tangų laikais daoizmas buvo integruotas į imperijos sistemą ir tapo oficialia Kinijos religija. Neatsitiktinai miniu dinastiją, o ne metus, nes kinai iki šiol savo istoriją nusako valdžiusiomis dinastijomis, o ne kalendorinėmis datomis.
Sungų dinastijos laikais (960–1279 m.) daoizmas sugėrė daugybę liaudies tikėjimų. Neįmanoma suskaičiuoti, kiek tūkstančių dievybių yra jo panteone. Kaip atsvara liaudies vartojimui pritaikytai religijai jau XII a. išsiskyrė elitinis daoizmas. Jis vadintas Visiškos Tobulybės Keliu, jo tikslas buvo vidinės daoistinės alchemijos ugdymas. Terminą „alchemija“ yra parinkę dabartiniai daoistų vienuoliai kaip geriausią vakarietišką daoistinės praktikos atitikmenį. Tai yra kūno energijos valdymas ir jos išgryninimas įvairiais pratimais, kurie skirti ilgaamžiškumui užtikrinti ir pereiti į kitą dvasios egzistavimo pakopą. Garsas apie šiuos vienuolius, žinojusius apie nemirtingumo eliksyrą, buvo pasiekęs ir Kinijos nukariautoją Čingischaną, kuriam tik nemirtingumo ir tetrūko. Jis išsikvietė vienuolį Čiu Čang Čuną ir kalbėjosi su juo visą naktį, o ryte taikiai atsisveikino, nors ir negavo, ko norėjęs. Matyt, kelias į nemirtingumą pasirodė visai ne toks, kokio tikėjosi visagalis Čingischanas.Tangų dinastija laikoma senosios Kinijos aukso amžiumi dėl meno ir kultūros laimėjimų.

Mongolų Juanų dinastiją pakeitė „vietinė“ Mingų dinastija (1368–1644). Trečiasis Mingų imperatorius Džu Li (Zhuli) užgrobė sūnėnui priklausiusį sostą ir išžudė visą jo šeimą. Perversmą pateisino matyta vizija – mitinis imperatorius Džen Vu (Zhenwu) pasirodęs jam ir liepęs perimti Kinijos valdymą. Džen Vu jau nuo Sungų laikų buvo centrinė garbinama figūra daoistų panteone. Džu Li jį paskelbė imperatoriaus rūmų globėju, juo jis buvo laikomas iki dinastijos pabaigos.

Svarbiausias Kinijos kalnas

Kai Pekine ėjo į pabaigą Uždraustojo miesto statyba, Džu Li pasiuntė 300 000 ten dirbusių statybininkų į Vudangą. Atsidėkodamas Džen Vu jis įsakė įrengti 70 km ilgio šventąjį kelią nuo Tyrumo ir Džiaugsmo rūmų papėdėje iki Aukso rūmų aukščiausioje viršukalnėje. Vudangas buvo paskelbtas svarbiausiu Kinijos kalnu. Per 13 metų jame buvo sukurtas kompleksas, į kurį įeina ir VII a. siekiantys daoistų statiniai, atspindintys aukščiausius Kinijos architektūros ir meno laimėjimus per 1000 metų. Šis kompleksas 1994 m. paskelbtas UNESCO Pasaulio paveldo objektu.

Jau 1304 m. Vudangas vadinamas „Palaiminta žeme“, jo prieigose pastatomi pirmieji vartai. Dabartinio kelio ir šventojo kelio sankirtoje tebestovi 1522 m. statyti akmeniniai vartai, išraižyti tokia daugybe augalijos ir gyvūnijos ornamentų, jog atrodo kaip padaryti iš medžio. Apie 360 km2 apimančiame Vudango kalnų masyve yra 73 viršūnės ir 24 tarpekliai. Jame pastatyta daugybė tiltų ir statinių, kuriuos jungia šventi takai, įrengtos net 72 urvų šventyklos. Bendra statybų apimtis yra du kartus didesnė nei Uždraustojo miesto Pekine. Mingų laikais Vudangas buvo imperijos šventa vieta, pirmoji vieta po saule. Valdovai skyrė tiek aukų, kad jam buvo prigijęs pavadinimas „Aukso ir sidabro pasaulis“.

Džu Li išleido daugiau kaip 60 įsakų, jais reguliavo statybą Vudange, daugelyje jų kartojasi reikalavimas neardyti šlaitų, kad būtų pagerbta gamta. Žaliu mišku apaugę miškai, į dangų šaunančios akmeninės uolos, gilūs slėniai ir šlaitai, išvagoti upelių ir krioklių, sujungia statinius ir kalnus į vientisą ansamblį. Tai yra vienas žmogaus ir gamtos kūrinys, suderintas pagal daoizmo filosofinius principus.

Iš 9-erių rūmų 4-eri yra išlikę sveiki, trejų išlikę griuvėsiai. Pati seniausia yra Penkių Drakonų (Wu Long) šventykla. Vudango analai pasakoja, kad VII a. per didžią sausrą daoistų vienuoliai išmeldė lietų, ir tada imperatorius Li Ši Minas išleido potvarkį pastatyti šią šventyklą. Nuo tada prasidėjo imperatoriškų statybų tradicija Vudange.

Princo Šlaito (Taizipo) rūmai pastatyti 1412 m. ten, kur išsišakoja kelias. Toje vietoje Dzing Le (Jing Le) princas praktikavo vidinę dao alchemiją. Tada jį vadino Siuan Vu (Xuan Wu), „Tamsiuoju kariu“. Vienu metu jis jau buvo nusivylęs, kad jam mokymas nepasiekiamas, nes, kad ir kiek stengėsi, jokių pokyčių nejuto. Svarstydamas, ar ne metas jam liautis praktikavus ir grįžti pas tėvą imperatorių, jis vaikštinėjo po kalnus ir pamatė moterį, kuri atsiklaupusi prie šulinio kočiojo geležinį strypą. Nustebęs princas pasidomėjo, ką ji daranti. Moteris paaiškino, kad jai reikia adatos, tad ji išsikočiosianti ją delnais iš geležinio strypo. Šiam įvykiui atminti tebestovi nedidelė Adatos kočiojimo šulinio šventyklėlė. Princas suprato, kad prieš kantrų nuolatinį triūsą net geležis neatsilaiko, ir grįžo atgal mankštintis. Po daugelio metų jo kūnas susiliejo su Dao. Virtęs šviesa, jis pakilo į dangų, o ten Nefritinis imperatorius davė jam Džen Vu (Zhenwu), „Šviesiojo kario“, vardą. Tame urve, kuriame jis mankštinęsis, stovi jo skulptūra, o aplinkui esantis šventyklų kompleksas vadinamas Princo Šlaito rūmais. Jame yra ir šulinys, priverktas imperatorienės, kai ji tuščiai meldė sūnų grįžti atgal prie sosto. Įeinama į rūmus devynių vingių atviru koridoriumi, kuris vadinamas Geltonosios upės siena. Ji taip išvingiuota, kad atmuša balso aidą iš vieno galo į kitą nematomam pašnekovui.

Aukštyn į viršūnes

Pusvalandis aukštyn nuo Taizipo autobusu serpantinais, ir pasiekiame Purpurinio Dangaus rūmus (Zi Xiao Gong), įsiliejančius terasomis į didžiulį šlaitą. Įėjimu jie atsigręžę į rytus, o už jų kaip siena kyla Plazdančios vėliavos kalnas, atitveriantis vakarus. Iš pietų ir šiaurės jie irgi apjuosti lėkštesnių kalnų, ir abipus stovi du milžiniški akmeniniai vėžliai, žiūrintys į rytus. Rūmai, užimantys 100 000 m2 plotą, yra klasikinis daoistų sukurto fengšui pavyzdys. Priešais juos įrengtas bagua formos tvenkinys su pulku auksinių žuvelių, tik jos užaugusios net didesnės nei delnas. Tvenkinio viduryje stovi varinė skulptūra, vaizduojanti gyvatę ant vėžlio. Pasakojama, kad vidine alchemija užsiėmęs Džen Vu sužinojo, jog ugdydamas save turi išsiplauti visą blogą praeitį, kuri glūdi jo viduriuose. Nuėjęs prie upės, jis plovė savo žarnas ir skrandį. Praeities blogybės išsiliejo į tėkmę juoduliais, iš jų radosi juodas vėžlys su juoda gyvate ir ėmė persekioti bei engti žmones. Sužinojęs apie tai, Džen Vu nugalėjo savo praeities pavidalus, ir jie tapo jam pavaldūs. Nuo tada jie vadinami Generolu Vėžliu ir Generolu Gyvate ir yra Džen Vu pagalbininkai.

Purpurinio Dangaus rūmai pastatyti Sungų laikais 1119–1125 m., vėliau keletą kartų praplėsti ir rekonstruoti. Centrinę ašį sudaro dievams paskirtos patalpos. Perėjus tiltelį ir pakilus pirmaisiais laiptais, nuo Tigro ir Drakono šventyklos kopiama aukštyn per visas penkias šventyklas iki Tėvų rūmų, juose šalia Džen Vu tėvų statulų yra ir Guan In, budistų gailestingumo deivė, – akivaizdus pavyzdys, kaip šios religijos taikiai papildo viena kitą. Anksčiau šis pastatas vadintas Šimto vaikų sale, čia moterys melsdavo vaisingumo. Pakopa žemiau esančioje pagrindinėje šventykloje kiekvieną rytą ir vakarą vyksta pamaldos.

Abipus centrinės ašies yra kitų šventyklų ir vienuolių būstai. Dešinėje pusėje gyvena moterys, o kairėje – vyrai. Valgykla yra moterų pusėje, ten maitinasi ir vienuoliai. Priims ir norintį paragauti daoistinio valgio. Pietūs kainuoja 10 juanių (4 Lt). Vyrai ir moterys apeigose dalyvauja kartu, o vakarais jaunesnieji dažnai išeina drauge pasivaikščioti keliu.

Dar keli kilometrai aukštyn ir pasiekiame Pietų Urvo (Nan Yan) rūmus. Iš tikrųjų tai – keliasdešimt urvų ir statinių iš akmens ir medžio. Toje vietoje kalnai itin statūs, ir šventyklos pakibusios ant skardžių it kregždžių lizdai. Jau Tangų dinastijos metraščiai (VII–X a.) mini čia praktikavusius daoistus. Pagrindines statybas finansavo mongolų Juanų dinastijos (1279–1368 m.) imperatoriai, nors patys išpažino lamaizmą. Būdami ateiviai iš šiaurės, per Vudango vienuolius jie siekė užsitikrinti daoistinių Pietų Kinijos provincijų paramą.

Nuo čia šventasis pėsčiųjų takas veda į pačią aukščiausią Dangaus Stulpo viršūnę. Tame trijų valandų kelyje yra ne viena šventykla ir treji Dangaus Vartai. Prie pirmųjų Dangaus Vartų esą gyvenęs paties Laodzi mokinys. Virš tako esantis Geltonojo Drakono urvas buvo akių vaistų prekybos vieta. Pirkėjas įdėdavo pinigų į nuleistą iš urvo krepšį, ir jam atseikėdavo vaistų pagal įdėtą sumą. Jokio tiesioginio kontakto ar pašnekesių tarp vienuolių ir ligonių čia nevykdavę. Kinijoje daoistai visais laikais buvo laikomi geriausiais kinų medicinos žinovais. Jie yra labiausiai išstudijavę žmogaus kūną ir vidaus organų sąveiką, nubraižę akupunktūros taškų žemėlapius. Ir šiandien jie renka gydomuosius augalus žaliuose Vudango miškuose, kuriuose augalija įvairuoja nuo palmių iki kalnų pušelių. Kartą mus vienuolės pavaišino apvirto laukinio ženšenio šaknimis. Skonis – kaip šviežios bulvytės pavasarį.

Nenusiteikusiems pėsčiųjų žygiui tenka leistis žemyn iki Princo Šlaito šventyklos, iš ten autobusu kita kelio atšaka pasiekiama Dangaus Stulpo papėdė. Asfaltuotas kelias kyla pro nedideles arbatos plantacijas ir per arbatos gamybos cechą. Vudango arbata nepatenka į kiniškos arbatos elitą, tačiau iš mano ragautų „Vudang Mao Džian“ man pasirodė labai verta dėmesio ir nenusileidžianti garsioms rūšims. Galbūt ji nelabai žinoma todėl, kad jos užauginama gana nedaug, praktiškai tik vietiniams vartotojams.

Pėsčiųjų kelias į viršūnę trunka apie septynias valandas, vingiuodamas per bambukų giraites, palei kalnų upę ir krioklius, pro stačias virš galvų kybančias uolas, per smalsių makakų gyvenamą slėnį ir keletą šventyklų. Vaizdingu kalnų keliu autobusas per pusvalandį nuveža nemokamai. Nusipirkęs bilietą prie vartų, kalnyne žaliaisiais autobusais gali naudotis kiek tinkamas.

Į Dangaus Stulpą galima užkopti įrengtu taku arba rinktis modernų šveicarišką kalnų keltuvą. Gondolos lygiai kaip Alpėse, su tamsintais stiklais. Kainuoja nepigiai: 150 juanių (60 Lt) pirmyn ir atgal. Viršuje, dar kiek palypėję stačiais akmeniniais laiptais, prieiname Uždraustojo miesto sieną, pastatytą iš 500 kg sveriančių akmens luitų Mingų valdymo pradžioje. Džu Li imperatorišku įsaku nurodė, kad siena turi būti tokia, kad žmogus jos neperliptų, tačiau įsiterpianti į kalno reljefą. Ji yra apsupusi visą viršukalnėje esantį šventyklų kompleksą. Tvarką prižiūri čia gyvenantys vienuoliai, parduodantys bilietus į pačią viršūnę. Joje anksčiau stovėjusi varinė šventyklėlė nukelta prieš statant naująją, pastatyta kiek žemiau ir apmūryta. Norinčiam sėkmės (o kas jos nenori?) atvykėliui reikia prasibrauti siauručiu tamsiu kaip požemis koridoriumi aplink šventyklėlę tarp jos varinės sienos ir mūro. Dauguma kinų – smulkučiai, o stambesniam žmogui koridorius neįveikiamas.

Dar keletas pakopų, ir stovime pačioje viršukalnėje, aukščiausiame Vudango taške –1612 m. virš jūros lygio. Aplinkui kiek akys mato vienos už kitų kyla minkštos kalnų bangos, vis labiau melsvėjančios į tolį ir ties horizontu įgaunančios dangaus spalvą. Seni medžiai gerbiami ne mažiau kaip žmonių statiniai, nuo jų kabo daugybė ryškiai raudonų juostelių su įrašytais žmonių norais. O šalia spindi Aukso rūmai (Jin Ding). Tai nedidelis apie 5 m aukščio ir 3x4m statinys, išties padengtas auksu. Jis su dviguba pakraige, tokia buvo leidžiama tik imperatoriškiesiems statiniams. Džu Li paskyrė 20 tonų vario ir 300 kg aukso šiems rūmams sukurti, kad iškilę virš visų kitų jie primintų dangiškąją Nefrito sostinę. Sakoma, kad po kiekvieno žaibo kirčio Aukso rūmai vis labiau švyti, ir jie stovi kaip pastatyti jau 600 metų virš sakralinės Vudango erdvės, sujungdami dangų su žeme.

Kovos menų lopšys

Tačiau ne viskas išlikę, kaip buvo sukurta. Patys didžiausi Vudange Ju Šu rūmai, daugiau nei penkiskart didesni už išlikusius didžiausius Purpurinio Dangaus rūmus, sudegė XVII ir XVIII a. per du didžiulius gaisrus, o didelę dalį likusių griuvėsių nunešė 1935 m. potvyniai. Kadaise apsilankyti juose buvo privaloma tam, kuris ketino tapti daoistų vienuoliu. Nuo Ju Šu rūmų, kuriuose būta 2200 pastatų, prasidėjo didžiosios Džu Li statybos, o dabar iš jų likusi tik perimetro siena, keletas akmeninių platformų, plokštėmis grįsta centrinė ašis ir šventą vietą tebesaugantys keli didžiuliai akmeniniai vėžliai. Toks pat likimas vos neištiko Purpurinio Dangaus rūmų per vadinamąją Kinijos kultūrinę revoliuciją (1966–1976), tada naikinta viskas, kas sena. Revoliucingai nusiteikusi gauja iš papėdės išžygiavo nusiaubti rūmų, tačiau niekas tiksliai nežinojo, kur jie yra, šutvė pavargo ir išalko. Pusiaukelėje, kai įveikė apie 20 km, revoliucinis įkarštis išblėso, ir naikintojai nieko nepešę pasuko atgal. Rūmai išliko kaip buvę.

Tačiau neliko papėdėje, slėnyje tarp kalnų ir upių, stovėjusių Ju Džen (Yu Zhen) Gong. Nežinia, kiek jie buvo suniokoti, tačiau 2003 m. žiemą kilęs gaisras per dvi su puse valandos nebepaliko nieko. Tai vieninteliai rūmai, pastatyti konkrečiam žmogui. Išvertus jų pavadinimas reiškė Nemirtingąjį Kviečiantys rūmai. Tas žmogus buvo legendinis vienuolis Džan Sanfengas (Zhan San Feng), su juo siejamos kelios istorinės asmenybės, gyvenusios X–XV a.

Po visą pasaulį yra pasklidęs garsas apie Šaolinio kung fu. Tai kovos menas, praktikuojamas apie 1500 metų budistiniame Šaolinio vienuolyne Songo kalnuose. Kinijoje kovos menai yra skirstomi į išorinius ir vidinius. Šaolinio kung fu atstovauja išorinei mokyklai (wei jia), dar vadinamai Šiaurės mokykla. Vidinė mokykla (nei jia), arba Pietų mokykla, yra sukurta daoistų šventyklose Vudango kalnuose. Vidinei mokyklai priklauso taidzi čiuan (“Tai Ji Quan“ – visų labiausias kumštis), klaidingai kitataučių vadinamas taiči, bagua džan (“Ba Gua Zhang“ – aštuonių trigramų delnas) ir sinji čiuan (“Xin Yi Quan“ – formos ir valios kumštis).

Legenda pasakoja, kad Džan Sanfengas mokėsi Šaolinio vienuolyne, vėliau, išėjęs iš jo, tapo daoistų vienuoliu ir apsigyveno Vudange. Sapnuose vienas iš daoistų nemirtingųjų jam patarė keisti daug jėgų atimančias Šaolinio stiliaus mankštas atsipalaidavimu ir įtampos atsikratymu. Kartą Sanfengas kalnuose pamatė gyvatės ir gervės kovą ir iš jų judesių suprato, ką jam patarė nemirtingasis. Jo sukurtas stilius minkštumu įveikia kietumą ir yra pagrįstas daoizmo filosofiniais principais. Kaip teigė Laodzi: „Minkščiausias pasauly pažaboja kiečiausią. Neturintis kontūrų įsismelkia į plyšių neturintį.“

Sukūręs Vudango kung fu ir išmokęs jo savo sekėjų būrį, Sanfengas iškeliavo nežinia kur ir dingo visiems laikams. Tačiau garsas apie jį jau buvo pasklidęs plačiai po šalį. Šaolinio vienuolynas nuo Vudango yra tik per kelis šimtus kilometrų į šiaurę, o juos abu nuo tuometinės Kinijos sostinės Siano (Xian) irgi skiria panašus atstumas vakarų kryptimi. Šaolinio vienuoliai aktyviai talkino Tangams kovose dėl sosto, ir jiems buvo gausiai atsidėkota, o Vudango daoistai laikėsi pasaulietinių kivirčų nuošalyje. Iš Siano jau pirmasis Tangų imperatorius Džu Juanas Džanas (Zhu Yuan Zhang), o vėliau ir imperatorius Džu Li po visą Kiniją platino kvietimus Sanfengui sugrįžti: „Likęs našlaitis, dieną naktį puoselėju viltį sutikti tave.“ Nesulaukęs Sanfengo, imperatorius įsakė pastatyti rūmus, įrodydamas savo kvietimo nuoširdumą. Kadaise juose buvo 400 pastatų.

Rūmų nebėra, tačiau dalis Sanfengo sektos vienuolių toliau puoselėja kovos menus, kurių neatsiejamą dalį sudaro vidinės alchemijos ugdymas. Tą patį daro ir kitos sektos: long men (drakono vartai), siuan vu (tamsos karys). Tai nėra visuotinė praktika, tačiau ugnelė tebėra gyva ir ji vis perduodama naujoms kartoms. „Ramybė judesyje“ randama taiči, o „judesys ramybėje“ slypi čigongo (Qi Gong) pratimuose. Daoistinis pasaulio supratimas žmogaus kūną aiškina kaip viso pasaulio atitikmenį, kuriame viskas turi sąveikauti harmoningai ir be kliūčių, kartu kūnas yra ir dalis jį supančio pasaulio, prie kurio prisiderinęs gali tapti visumos dalimi, gyvenančia pagal amžinąjį kaitos principą.

Garsus XX a. mitologas Mircea Eliade studijoje „Šamanizmas“ rašė, kad daoistai susistemino priešistorinės Kinijos šamanų idėjas ir praktikas, jie tapo tikresniais senųjų šamanų įpėdiniais negu užkalbėtojai ir mediumai. Jo įsitikinimu, daoizmas perėmė daug daugiau šamanų pasiekiamo transo technikos negu joga ir budizmas. Tikroji kung fu esmė yra ne mokslas sumušti žmogų, kaip daug kas įsivaizduoja, o savęs ugdymo menas, jam yra sukurta visa ši praktika. „Gong Fu“ reiškia „meistrystę“. Jos kovinis pritaikymas tėra tik viena iš jos ypatybių, ir toli gražu ne esminė. Šaolinyje anksčiau taip vadino vieną iš sėdimos meditacijos pozų. Praktikuojančio vienuolio tikslas yra nugyventi ilgus metus santarvėje su dao, kuris nuolat kinta, bet visada išlieka toks pats.

Ir Vudangą gaubiantis ruduo, kai auksu nusidažo smilgos, o akacijos stovi lyg rūdžių pagraužtos šalia tamsžalių pušų, tėra vienas iš metų laikų, kuris ateina, praeina, ir vėl sugrįžta – tas pats, bet vis kitoks. Apsnigtos šakos žada būsimus pumpurus, o vasaros kaitra išblėsta rudens miglose. Tyliai ir ramiai gyvena medžiai ir šventyklos, kai per jas ritasi spigių turistų minios. Kadaise pasitraukusius į negyvenamus kalnus vienuolius ir čia pavijo žmonių erzelynė. O Dao ir toliau gyvena pagal savo dėsnius.